Kovo 22, 2018
Londono kino teatre - pasakojimas apie stiprią moterį Lietuvos kaime. Interviu su režisiere Egle Vertelyte
Režisierė Eglė Vertelytė.

Šį vakarą Londone bus rodomas režisierės Eglės Vertelytė tragikomiškas kino filmas "Stebuklas".

Sunkiai besiverčianti kiaulių fermos mažame miestelyje savininkė Irena atsiduria labai blogoje padėtyje. Ruošiantis uždaryti fermą, pasirodo patrauklus amerikietis Bernardas, kuris teigia, kad ferma anksčiau priklausė jo tėvams, kurie II Pasaulinio karo metu buvo priversti emigruoti. Pažadėjęs viską pradėti iš naujo, jis nuperka fermą ir užtikrina, kad Irena pasiliks viršininke. Bernardas išpildo savo pažadą ir jo investicija atgaivina kaimą, tačiau, išaugus jo populiarumui, senosios viršininkės niekas nebenori klausyti. Pradėjusi abejoti dėl tikrųjų Bernardo ketinimų, Irena pradeda jį sekti ir užklumpa karštligiškai kasantį fermos pamatus. Kai ji pareikalauja sužinoti tiesą, Bernardas išduoda savo šeimos paslaptį: jo tėvai, prieš skubiai išvykdami paslėpė čia savo turtus. Bernardo suviliota Irena sutinka padėti jam surasti lobį fermoje, bet vietoje turtų randa tik pigius papuošalus, nuotraukas ir prisiminimus. Sugriuvus fermai, Bernardo svajonės praturtėti neišsipildo, o Irenos gyvenimas pasisuka kita linkme.

Režisierė Eglė baigė Europos kino koledžą Danijoje, kur sukūrė kelis trumpametražius filmus. Sugrįžusi į Lietuvą ji dirbo žymaus lietuvių režisieriaus Arūno Matelio vadovaujamoje kino studijoje „Studija Nominum“, kurioje padėjo vykdyti įvairius medijų ir dokumentinių filmų projektus, bei režisavo laidą Lietuvos nacionalinėje televizijoje. Visgi Eglė norėjo dirbti su naratyviniais projektais, todėl 2008 m. aplikavo į MFI scenarijaus rašymo dirbtuves Graikijoje ir pradėjo kurti savo pirmąjį pilnametražį scenarijų filmui „Sugrįžimas namo“, kurį vėliau pervadino „Stebuklas“. 2009 m. Eglė persikėlė gyventi į Mongoliją, kur dėstė kino pradmenis vizualinės antropologijos bakalauro studentams Nacionaliniame Mongolijos universitete ir kūrė filmukus daugybei nevyriausybinių organizacijų. Gyvendama Mongolijoje, ji režisavo ir nufilmavo pirmąjį pilnametražį dokumentinį filmą „UB lama“. Filmas gavo 6 tarptautinius apdovanojimus ir buvo rodomas daugiau nei 20 tarptautinių festivalių, įskaitant „DOK Leipzig“ ir „Listapad“. „UB lama“ visame pasaulyje TV, DVD ir VoD formatu platina „Journeyman Pictures“ (Didžioji Britanija). Sudalyvavus keliose tarptautinėse scenarijaus kūrimo dirbtuvėse, Eglės meilė istorijų pasakojimui atvedė ją į Didžiąją Britaniją studijuoti scenarijaus rašymo Didžiosios Britanijos Nacionalinėje kino ir televizijos mokykloje. Studijuodama ji parašė ir režisavo kelis trumpus filmus, įskaitant ir daugybėje festivalių rodyto trumpo animacinio filmo „Robomax“ scenarijų (režisierius Moayad Fahmi). Jos parašyta trumpa teatro pjesė „Čia čia čia“ buvo pristatyta Soho teatre Londone, o Britų kino akademija išrinko ją filmo gamybai, kurio premjera įvyko Britų filmų institute. Šiuo metu Eglė gyvena ir dirba Vilniuje. Kartu su kolega ir kūrybiniu prodiuseriu Luku Trimoniu jie įkūrė kompaniją „iN SCRiPT“, kuri vysto ir konsultuoja televizinių, vaidybinių ir dokumentinių filmų projektus.

Eglė pasakoja apie kino filmą "Stebuklas".

Kas jus įkvėpė sukurti šį filmą?

Šiuo filmu siekiau papasakoti istoriją apie stiprią moterį Lietuvos kaime. Tai moteris, kuriai gerai sekasi darbe, kuri vadovauja namų ūkiui, turi daug atsakomybių ir neleidžia sau suklysti taip, kaip aplink ją klysta vyrai. Užaugau tarp stiprių, išsilavinusių, iš visų jėgų besistengiančių moterų, kurios visą namų ūkį nešė ant savo pečių. Tuo pačiu metu mačiau daugybę geriančių, depresuojančių vyrų, negalinčių išsivaduoti iš mačistinio įvaizdžio. Manau, kad mamos ir senelės vedė ir iki šiol veda mūsų šalį į priekį. Tokia moteris yra ir pagrindinė filmo veikėja Irena.

Mane visada labai domino žmonės, kurie sovietų laikais buvo ateistai, o Lietuvos nepriklausomybės laikais tapo tikinčiais. Bandžiau įsivaizduoti, kas galėjo įvykti, kad žmogus taip drastiškai pakeistų savo požiūrį. Svarstydavau, ar tikrai šie žmonės tapo tikinčiaisiais. O gal jie tik apsimetė, kad prisitaikytų prie naujos situacijos ir išgyventų? Ar nuomonę pakeisti galima taip greitai ir paprastai, kaip ir sistemą? Nerandu atsakymo į šį klausimą. Tačiau manau, kad tik lemtingi įvykiai gyvenime gali paskatinti žmogų taip radikaliai pasikeisti.

Norėdama sukurti situaciją, kuri padarytų įtaką pagrindinės veikėjos pasikeitimams, panaudojau kitą istoriją iš ankstyvojo devintojo dešimtmečio, kuri mane labai įkvėpė. Miestelyje, kuriame gimiau, buvo gražus visuomeninis pastatas šalia pagrindinio parko. Iš Didžiosios Britanijos atvykęs niekam nepažįstamas vyras prižadėjo renovuoti šį pastatą ir ten įkurti kultūros namus. Tam jis sukūrė grandiozinį planą. Nežinau, kodėl vietinė valdžia jam patikėjo tą didelį pastatą, kurį jis sugriovė, kad vietoje jo pastatytų naują, tačiau kažkas nutiko ir vyriškis tiesiog pradingo, o toje vietoje iki šiol žiojinti skylė. Man labai įdomu, kaip tais laikais visi su vakarietiška kultūra susiję dalykai ir žmonės buvo garbinami ir jais buvo tikima be išlygų, o praeities buvo nepaisoma.

Kaip šis projektas prasidėjo?

Jis prasidėjo seniai, 2008 m. Tai buvo pirmasis scenarijus, kurį nusprendžiau parašyti. Tada dar nieko neišmaniau apie scenarijaus rašymą. Tai buvo istorija pavadinimu „Sugrįžimas namo“, kurioje vienas amerikietis apgauna penkias moteris. Su šia istorija dalyvavau MFI scenarijaus rašymo dirbtuvėse. Ten susitikome su Janu Fleischeriu, kuris tapo mano rašymo dėstytoju magistro studijose. Istorija ėmė keistis: ji tapo amerikiečio ir trijų moterų istorija, o galiausiai vyro ir moters istorija, parašyta iš moters perspektyvos. Dabar, matydama, kokia sudėtinga ši istorija buvo pradžioje ir jos paprastumą, suprantu, kad nueitas ilgas kelias. Visgi negaliu teigti, kad visus tuos metus dirbau ties šiuo scenarijumi. Per tą laiką baigiau scenarijaus rašymo magistrantūros studijas, sukūriau kelis trumpametražius filmus ir pilnametražį dokumentinį filmą. Pokyčiai istorijoje atspindi pokyčius mano gyvenime ir tai, ko išmokau.

Kaip prasidėjo šio filmo gamybos procesas?

Manau, kad turiu dėkoti už viską Lukui Trimoniui, šio filmo prodiuseriui ir geram draugui, kuris tikėjo šiuo projektu nuo pat pradžių ir sugebėjo įtikinti kitus prodiuserius ir finansuotojus, kad filmas vertas dėmesio.

Tačiau tai buvo ilgas procesas – tai pirmasis mūsų pilnametražis meninis filmas, todėl norėjome į komandą prijungti patyrusius profesionalus. Mums pasisekė surinkti tokią komandą ir galėjome pradėti vykdyti šį projektą. Bet kai pagaliau gavome Lietuvos kino centro paramą, buvo sunku patikėti, kad tai pagaliau įvyko.

Ką atradote filmuodami „Stebuklą“?

Tikriausiai viskas buvo nauja ir neatrasta. Tačiau didžiausias mano asmeninis atradimas buvo tai, kad man labai patinka dirbti su filmo vizualiąja puse.

Labai myliu meną ir pasisemiu daug įkvėpimo iš skirtingų paveikslų ir nuotraukų. Šiame filme man pirmą kartą teko iš tikrųjų dirbti su vaizdu. Bendradarbiavimas su operatoriumi Emiliu Christovu ir dailininku Ramūnu Rastausku buvo kūrybiškas ir be galo naudingas. Bandydami suprasti, ko siekiame ir ar turime vienodą viziją, daug kalbėjome apie istoriją, spalvas, kompoziciją, analizavome įvairius filmus, piešinius, fotografijas.

Tiesą pasakius, nustebau, kad viskas vyko taip paprastai ir sklandžiai. Manau, kad vienas kitą puikiai supratome, nes filmavimo aikštelėje visi instinktyviai žinojome, kaip visa tai turėtų atrodyti. Tačiau esu tikra, kad tas žinojimas atėjo dėl to, kad prieš pradėdami filmavimą, ilgai apie jį diskutavome. Esu labai patenkinta stiliaus vientisumu, kurį pasiekėme šiame filme.

Su kokiais iššūkiais susidūrėte kurdami šį filmą ir kaip juos įveikėte?

Didžiausias iššūkis buvo pasirinkti filmo toną, kadangi kai kurie žmonės jį suprato kaip dramą, kiti – kaip komediją. Aš pati visada maniau, kad tai – tragikomedija, tačiau montavimo proceso metu jis tapo daugiau dramatiškas, nes jaučiau, kad turėjau būti rimtesnė, kad galėtume užjausti pagrindinę veikėją. Tačiau nenorėjau, kad filmas taptų tikra drama. Visada maniau, kad šis filmas turėjo būti šiek tiek siurrealistiškas, kad galėtume universaliai pajausti istoriją.

Džiaugiuosi, kad filmas turi šiek tiek neįprastą toną: vietomis jis linksmas, vietomis – liūdnas. Tokią pusiausvyrą pasiekti labai sunku ir nėra jokio sėkmės recepto – tiesiog vis bandyti ir bandyti.

Kokios temos jus domina kaip filmų kūrėją?

Man labai įdomu, kaip statusas (profesija, amžius, pilietybė ar religija) daro įtaką mūsų požiūriui į tuos pačius žmones, pavyzdžiui: budistų vienuolis turi būti šventas žmogus! Mažai kalbantis teatro direktorius tikriausiai yra genijus! Amerikietis, atvykęs į Lietuvą 1992 m. greičiausiai visus išgelbės! Tačiau po tuo visada slypi žmogiškumas – su visomis jo stiprybėmis ir silpnybėmis, kančiomis ir norais. Man visada įdomu atrasti šį, po visomis kaukėmis ir statusais užslėptą, žmogiškumą.

Kodėl pasirinkote tarptautinę vaidybinę ir kūrybinę komandą?

Tai nebuvo atsitiktinumas. Atrinkdama aktorius visada ieškau kažko asmeniško, kad aktorius galėtų pasijausti artimas veikėjui. Maniau, kad Bernardo vaidmenį turėjo atlikti žmogus ne iš Lietuvos, kuris netgi naudotų kitokį vaidybos metodą. Dėl to šiam vaidmeniui puikiai tiko Vyto Ruginis, kuris yra amerikietis, turintis lietuviškų šaknų (kaip ir veikėjas Bernardas) ir nelabai mokantis kalbėti lietuviškai.

Danielio Olbrychskio pasirinkimas kunigo vaidmeniui įvyko kitokiomis aplinkybėmis. Labai norėjau, kad kunigas išsiskirtų iš visų kitų kaimo žmonių. Kai koprodiuseriai iš Lenkijos prisijungė prie projekto, lenkų aktorius atrodė labai geras ir istoriškai teisingas pasirinkimas.

Esate scenaristė. Kodėl nusprendėte režisuoti filmą?

Kadangi galvoje turėjau labai aiškią viziją, kaip scenarijus turėtų atrodyti, be to, man ši istorija tapo labai artima, nebegalėjau jos paleisti.

Prisipažinsiu – savo pačios scenarijų režisuoti buvo nelengva, nes manau, kad kai ilgai kažką nešiojiesi mintyse, tampa nelengva tai matyti realybėje ir ne taip, kaip įsivaizdavai.

Pastebėjau ir dar vieną dalyką – mano kelionė kuriant šį filmą yra kelionė link paprastumo. Režisuodama šį filmą supaprastinau scenarijų, o montaže teko atsisakyti dar daugiau detalių iš filmavimo. Manydavau, kad kai kurios scenarijaus detalės buvo labai svarbios, tačiau galiausiai turėjau jas paleisti.

Kino filmas "Stebuklas" Londone, EBRD centre, nemokamai, tačiau registracija būtina. Daugiau info čia >>>>> 

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai