Po pusantrų metų trukusios kelionės aplink pasaulį, keliautojų ir neseniai knygą Londone pristačiusių rašytojų pora iš Lietuvos pagaliau įsikūrė Oxforshire mieste. Po susitikimo su laukiniais grizliais, deportavimo iš Afrikos į Braziliją, 700 kilometrų plaukimo upe ir net didžiulio alkio, vis dar įkvėpti kelionės įspūdžių ir sutiktų žmonių gerumo, Anglijoje jie bando grąžinti gerumo „skolą”.
Karolis Kazlauskis dirba Ekologijos ir Hidrologijos centre, kuriame savo elektronikos ir kompiuterinės inžinerijos išsilavinimą skiria pagelbėti gamtai. Jo mylimoji Evelina Savickaitė dirba „Oxfordshire Mind” organizacijoje su žmonėmis, turinčiais psichinės sveikatos problemų. Keliautoja atviravo – būtent čia ji gali panaudoti psichologijos ir meno psichoterapijos išsilavinimą ir pratęsti gerumo grandinę – pagelbėti žmonėms, kaip kad kelionėje sutikti žmonės pagelbėjo jiems.
Po daugiau nei metus trukusio žygio pora keliauja ir toliau, tiesiog nebe taip intensyviai. Juolab, kad jiems svarbūs ir kiti pasaulio pažinimo būdai: skaitymas, teatras ir muzika, važinėjimasis dviračiais Temzės upės pakraščiu ar Velso kalvomis.
Kelionės abiems visada buvo svarbios: Karolis skersai išilgai jau buvo apkeliavęs Europą autostopu, o ir Evelina jau ne viename kontinente buvo koją įkėlusi. Newcastle mieste, kur pora buvo apsistojusi prieš didžiąją kelionę, neretai savaitgalius drauge su bičiuliais leisdavo žygiuose po ežerų regioną šiaurinėje Anglijoje, ar kopdami Škotijos kalvomis.
„Pastebėjome, kad abu mėgstame iššūkius ir renkamės sunkesnius kelius. Todėl žiūrint į Karolio kambaryje kabantį žemėlapį mezgėsi mintis pasiryžti didesniam iššūkiui. Iš pradžių visa nuskambėjo kaip naivi svaja, tačiau netrukus įkvėpimas įgavo pagreitį ir mes garsiai ištarėme, kad rimtai keliausime aplink pasaulį,” – pasakoja Evelina.
40 tūkst. litų santaupų
Didžiajai kelionei Karolis ir Evelina išleido apie 40 tūkst. litų – į šią sumą įėjo maistas, kurį kramtė visus kelionėje praleistus pusantrų metų, vizos, papildoma įranga: sudėvėti batai, suplyšę kilimėliai bei skrydžiai per Atlanto ir Ramųjį vandenynus.
Abu svajonių kelionei panaudojo santaupas iš taupyklės, kurios turinys buvo skirtas „juodąjai dienai”. Be to, kai keliautojai mėnesiui buvo apsistoję Australijoje, vietos lietuviai padėjo susirasti laikinus darbus, kad Karolis ir Evelina turėtų kaip judėti tolyn. Taip pat poros idėją rėmė JAV ir Australijos lietuviai bei Lietuvoje likę kraštiečiai.
Pasiryžti iškeliauti į nežinomybę, jų manymu, buvo pats lengviausias ir tuo pačiu pats sunkiausias žingsnis.
Lengva dėl to, kad gali užmerktomis akimis, daug negalvodamas, durti į žemėlapį ir tikėtis, kad pakeliui į tą tašką – viskas klostysis sėkmingai. Tačiau kirbėjo ir nežinomybės jausmas.
„Iš pradžių negalėjome numanyti, kuo visa ši avantiūra baigsis, prieš tave tarsi atsiveria didžiulė praraja, į kurią turėsi žengti pasitikėdamas tik keliu,” – atviravo keliautojai.
Kelią lėmė vizos
Susikrovę kuprines, į kurias turėjo tilpti visa, ko prireiks pusantrų metų žygiui, jie iškeliavo. Abu ant kupros nešėsi po 25-40 kilogramų mantos.
Rinkdamiesi kelionės maršrutą ir brėždami liniją per žemėlapį, Evelina ir Karolis turėjo atsižvelgti į daugybę aplinkybių. Viena svarbiausių - ar gaus vizą pakeliui, mat su savimi keliautojai teturėjo Kinijos vizą, o ir jos galiojimo laikas pasibaigė, kai neplanuotai per pūgas įstrigo kalnuose. Keliauti Pietų ar Centrinėje Amerikoje bepigu, nes lietuviams vizų čia dažniausiai nereikia, o štai Afrikoje – maršrutą jau reikia planuoti iš anksto.
„Mūsų kelionės vienas iš uždavinių buvo keliauti kuo pigesnėmis priemonėmis, tad per visus žemynus dažniausiai pavėžėdavo pakeleiviniai automobiliai. Buvome nustebę, kad pasaulyje yra bent 720 įvairių transporto priemonių, kurios mus apvežė. Vairuotojai ir šimtai kitų žmonių mums pagelbėjo, patarė, sykiais įduodavo pinigų ir neretai pasikviesdavo į namus pavaišinti, kaimynams aprodyti ir papasakoti apie savo paprastus gyvenimus.”
Pietų Amerika gąsdino grobimais
Pora patyrė, kad Azijoje žmonės labai vaišingi. Iranas tikriausiai baugina ne vieną, tačiau būtent ši šalis Evelinai ir Karoliui paliko didžiausią įspūdį – žmonių atvirumu ir dosnia širdimi. Kolumbijoje, ir ypač Venesueloje, žmonės pasitaikė šiek tiek atsargesni, mat čia vietiniai dažnai grobiami ir iš artimųjų reikalaujamos išpirkos, todėl vieni į kitus jie žiūri kiek įtariai. Kinai pasirodė smalsūs ir gana linksmo būdo, nors su jais bendrauti kūno kalba buvo beveik neimanoma. O Afrikoje, kur žmonės gyvena išties labai skurdžiai, vis tik vietiniai pasitiko su šypsenomis ir dainomis.
Karoliui ir Evelinai dažniausiai tekdavo miegoti palapinėse ne tik pajūryje ar pakalnėse, bet ir pakelėse, tad reikėjo būti ypač apdairiems. Visko pasitaikė: šalia palapinės kraupiai bestūgaujančios hienos, ir pavojingi prašalaičiai. Pora sutiko ir grizlį, ir keliautojų kuprines ketinančius pavogti vaikigalius. Visgi keliautojai sako: „Kadangi esame sugrižę sveiki gyvi, galime sakyti, kad kelionė galu gale buvo saugi.”
Svarbiausia kelionės pamoka
Per pusantrų metų nuotykį keliautojai sako išvydę ne tik gražių vietų, bet ir išmoko džiaugtis paprastais dalykais: kai nelyja, jei tūno palapinėje, kai alkani valgo „prėską” košę.
„Kelionė – ne vien medaus upės. Taip keliaujant pasitaiko visko – žliaugiančio prakaito, milžiniško nuovargio, kai atrodo krisi miegoti kad ir ant laiptų, nors esi milžiniškame mieste Kinijoje ir nežinia, kada iš jo ištrūksi. Baimė, skausmas, šaltis ar karštis kartino kelionę, tačiau būtent šios akimirkos mus labiausiai ir užgrūdino”.
Su savimi keliautojai turėjo tiek nedaug, tačiau kartu turėjo viską. Viskas buvo jų ir drauge niekas jiems nepriklausė. Būtent šio jausmo pora norėtų niekada nepamiršti.
Taip jiems gimė idėja visus prisiminimus įamžinti popieriaus lape – knygoje „Iter Vitae arba Gyvenimo kelionė aplink pasaulį”. Joje keliautojai pasakoja ne tik apie nuotykius ir išgyvenimus skirtinguose žemynuose, kultūrinius skirtumus, įspūdžius, kai buvo deportuoti iš Afrikos į Braziliją, ar kai plaukė 700 kilometrų baidare Misisipės upe. Rašydami knygą, Evelina ir Karolis rašydami tyrinėjo save bei vienas kitą, dalijosi patirtimi, kaip galima ištverti sunkiose situacijose ir užuot pabėgus – išlikti.
Taip pat knyga norima paskatinti visus svajojančius, bet abejojančius, pasiryžti ir išdrįsti. „Jei galime mes, galite ir jūs” – teigia pora.