Birželio 12, 2015
Sigitui Parulskiui skaitytojų klausimai retai kada būna įdomūs
Loreta Dragūnaitė
S. Parulskis juokauja, kad emigrantai vietoj pusryčių turėtų skaityti „Tautišką giesmę“. © Autorės nuotr.

Londone baigėsi beveik mėnesį trukęs unikalus kultūros projektas „Europos literatūros naktis“. Renginių ciklą praėjusį antradienį vainikavo Liars‘ League vieši grožinių kūrinių skaitymai, kuriuose didelio dėmesio susilaikė ir lietuvis rašytojas, Nacionalinės premijos laureatas Sigitas Parulskis.  Su „Lodoniete” autorius kalbėjo apie skaitymo gimtąja kalba svarbą.

Literatūros skaitymai paprastai vyksta netradicinėje erdvėje. Šiemet literatūros įvykiui pasirinktas baras.  Britų aktorius Sean Patterson literatūros mylėtojams pristatė Sigito Parulskio romano „Tamsa ir partneriai“ ištraukas. Artisto įsijautimas į tekstą, emocingas raiškus skaitymas su rankų mostais nepaliko abejingų.

Klausantis neįtikėtinai išraiškingų ir labai artistiškų (kiek skaitymas begali būti artistiškas) teksto ištraukų interpretacijų net nepastebi kaip prabėga laikas: atminty lieka tik susirinkusiųjų šypsenos ir juokas bei gerai praleistas kultūrinis vakaras. Tiesa, organizatoriai susirinkusiuosius nustebino nedideliu žaidimu: uždavė publikai keturis literatūrinius klausimus, kuriuos ji gliaudė kaip riešutus ir laimingiesiems padovanojo po knygą.

Sigitai, sakykite, kokie įspūdžiai po „Europos literatūros nakties“ skaitymų?
Geri. Neturiu ką pridurti: aš čia tik žiūrovas, ne dalyvis.

Ką jums, kaip autoriui, kurio tekstas buvo skaitomas, davė literatūros naktų renginys?
Pirmiausia renginys su manimi, ar be manęs, vis tiek būtų  įvykęs. Bet smagu aplankyti Londoną, nes rašytojo darbas nėra gerai apmokamas. Ypač Lietuvoje.

Dar vienas dalykas: visuomet įdomu išgirsti savo tekstą kita kalba. Atsiranda tam tikra distancija. Gali į jį pažvelgti tarsi iš šalies. Be to, įdomi ir brito aktoriaus teksto interpretacija. Tai subtilūs, bet rašytojui svarbūs dalykai
 
Ar jums patinka kalbėtis su skaitytojais, gal jie pastebi, ko jūs neįžvelgiate?
Niekada taip nėra buvę. Apskritai net nėra tokio dalyko kaip pokalbis su skaitytojais. Yra tik klausimai-atsakymai, bet to nepavadinsi pokalbiu. Be to, daugelyje susitikimų būna moderatorius, kuris ir veda diskusiją arba pats autorius susigalvoja, ką kalbėti.

Kokia rašytojui nauda iš tokio pokalbio tuomet?

Pirmiausia, emocinis atpildas, vadinasi, tu esi vis dar įdomus. Antra, būna smagu ir naudinga, kai žmonės gauna užduotį – iš anksto sugalvoti klausimą. Patys klausimai retai kada būna įdomūs, tačiau jie išjudina tam tikrus prisiminimus: atsakydamas mąstau, galvoju, bandau prisiminti, todėl sudirginu savo atmintį ir iš ten išlenda daug įdomių dalykų, užeinu į zonas, kurios pačiam įdomios. Paskui namuose galiu tęsti kilusią mintį ar idėją. Kalbant atsiranda dalykų, kurių greičiausiai nesugalvotum būdamas vienas arba kurie buvo nustumti, užmiršti. Atminties išprovokavimas – tai naudinga.  

Tiesa, kartais būna įdomių susitikimų. Kažkada buvau Šveicarijoje, bet tai buvo uždaras renginys –  Bazelio knygų klubas (lietuvių išeiviai) sugalvojo, kad nori su manimi susitikti ir pasikvietė. Rašytojui visada įdomiausi klausimai, susiję su jo kūryba, konkrečiais kūriniais, su personažais, siužeto linijomis, rašymo stiliumi. Ir kai autorius atpažįsta tokius „kodus“ skaitytojų klausimuose,  jis džiaugiasi.

Ypač nemėgstu klausimų, kurie gali būti užduodami bet kam, nes kodėl nori imti iš manęs interviu, jei į tuos klausimus (nesusijusius su kūryba) gali atsakyti bet kuris kitas rašytojas? Man svarbu specifika, detalumas. Tada rašytojas jaučia, kad skaitytojas yra jo kūrybos viduje, ne išorėje.

Ką romanas „Tamsa ir partneriai“, kuris buvo skaitomas literatūros naktyje, davė jums – kaip žmogui, kaip autoriui? Ar gavote iš šios knygos, ko norėjote, ko ieškojote?

Man buvo svarbu išsiaiškinti kai kuriuos dalykus, nes knygos rašymas nėra vien tik istorijos sukūrimas, rašymas reikalauja ir paties autoriaus vidinio judesio. Ypač holokausto tema, kuri stipriai susijusi su sąmoningumu, todėl kai parašiau šią knygą – pasidariau kur kas sąmoningesnis. Ar esu dėl to patenkintas, nežinau, nes kartais sąmoningumas suteikia daugiau skausmo, nei laimės: kai mes pasijuntame atsakingi, kai suvokiame tam tikrus dalykus, kurių anksčiau nesuvokėme arba juos stūmėme į šalį ir kai galiausiai turime pripažinti nemalonią tiesą – tai dažniausiai nebūna geras jausmas. Bet iš esmės, taip, aš patenkintas.

Kokios knygų temos, jūsų galva, yra aktualios emigrantams?  Gal yra knygos, kurias privalo perskaityti kiekvienas, palikęs Lietuvą?

Emigrantai turėtų kasdien skaityti V. Kudirkos „Tautišką giesmę“.  Vietoj pusryčių.

O jei rimtai, nėra jokio skirtumo, kur žmogus gyvena. Emigrantas neturi skaityti specifinių knygų, skirtų emigrantams. Tiesa, tampa lengviau domėtis nauja kultūra. Tai turtina žmogų. Nors šiais laikais žmogus gali domėtis įvairiomis kultūromis gyvendamas bet kur. O ar emigrantas privalo skaityti lietuviškai, kad nepamirštų lietuvių kalbos, kultūros? Tai kiekvieno žmogaus individualus sprendimas.

Namus žmogus atpažįsta pagal tam tikrus dalykus – kalba, papročiai, istorija ir kiti kodai, su kuriais žmogus save tapatina yra labai svarbūs kiekvienam, tačiau  mes patys pasirenkame, kokį norime palaikyti ryšį su tėvyne. Nemanau, kad reikia ką nors daryti dirbtiniu būdu.

Jūsų literatūrinės nuodėmės?
Rašymas tai nėra religija, kurioje turi kam nors išpažinti nuodėmes. Tai labai liberalus pasaulis, be abejo, su tam tikromis taisyklėmis.

Kokia knyga jums yra geriausia?
Neturiu geriausios knygos. Yra daug gerų knygų, kurias skaičiau ir jaučiau malonumą.  Jei skaitydamas jauti džiaugsmą – tuo metu tą knyga yra geriausia. Tačiau, praėjus kuriam laikui, ji gali atrodyti nebe tokia gera, ne tokia įdomi. Mes nuolat keičiamės: vienos knygos geriausios vaikystėje, kitos paauglystėje, dar  vėliau –  kiti kūriniai.

Raktažodžiai: Sigitas ParulskisknygosliteratūraLondonas

Straipsnio komentarai

Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta
Tokių komentarų nerasta

Panašūs straipsniai