Dar visai neseniai lietuvių sėkmės istorijos dažniausiai skambėdavo iš užsienio – iš Londono, Dublino ar Niujorko. Tačiau jau šešerius metus iš eilės į Lietuvą grįžta daugiau piliečių, nei iš jos išvyksta. Tad šiandien vis dažniau girdime ir kitokias – sugrįžimo – istorijas. Po metų ar net dešimtmečių svetur gyvenę lietuviai nusprendžia grįžti į gimtinę.
„Kiekviena sugrįžimo istorija yra unikali – kiekviena savaip praturtina Lietuvą. Mane labiausiai žavi, kai žmonės grįžta į regionus, į mažesnius miestus ar miestelius. Iš tiesų Lietuva turi labai daug įvairių galimybių ir privalumų – tereikia juos pamatyti“, – sako Užsienio reikalų ministerijos Globalios Lietuvos departamento Grįžimo į Lietuvą skyriaus vedėjas Tadas Kubilius.
Pamažu nyksta ir ilgą laiką tarp emigrantų kartotas liūdnokas posakis: „grįšiu į Lietuvą tik senatvės pensijai“. Statistikos duomenimis, didžiausią dalį sugrįžtančiųjų sudaro 25–34 metų žmonės – gyvenimo etape, kai kuriamos šeimos, gimsta vaikai, ieškoma profesinių galimybių ar pradedami verslai. Lietuva vis dažniau tampa vieta, kurioje norima kurti gyvenimą.
Pasak T. Kubiliaus, į konsultacijų centrą „Grįžtu LT“ žmonės kreipiasi dėl pačių įvairiausių klausimų: vieni domisi darbo galimybėmis, kiti – vaikų mokyklomis, treti tiesiog ieško drąsos priimti sprendimą sugrįžti. „Sugrįžimas nėra tik emocija – tai ir labai konkretūs gyvenimo sprendimai. Todėl svarbiausia planuoti ir nebijoti ieškoti informacijos“, – pabrėžia pašnekovas.
Apie lietuvių sugrįžimo istorijas, diasporos svarbą ir tai, kodėl šiandien vis daugiau žmonių renkasi Lietuvą, kalbamės su „Grįžtu LT“ komandos vadovu T. Kubiliumi.
Dar studijų metais išvykote į Jungtines Amerikos Valstijas, kur pirmą kartą iš arčiau pažinote lietuvių bendruomenę. Kokią patirtį ten įgijote?
Taip, į Jungtines Amerikos Valstijas išvykau dar būdamas studentas, dalyvaudamas „Work and Travel“ programoje. Tuo metu dar ieškojau savo kelio, tad tai buvo galimybė įgyti patirties ir pažinti pasaulį. Vėliau politikos mokslus studijavau Čikagoje.
Gyvendamas Amerikoje Lietuvą pamačiau iš šalies. Čikagoje pirmą kartą iš arti pažinau stiprią lietuvių bendruomenę – galima sakyti, savotišką „atsarginę Lietuvą“. Mieste veikia Pasaulio lietuvių centras, Jaunimo centras, įvairios lietuviškos organizacijos. Taip pat Lietuvių fondas – viena didžiausių finansinių organizacijų, remiančių lietuvių kultūrą, paveldą ir lietuvišką švietimą užsienyje.
Čikagoje gyvena gausi ir labai aktyvi lietuvių diaspora, ypač vyresnioji karta – vadinamieji dipukai (angl. displaced persons – DP). Studijų metu turėjau galimybę atlikti praktiką pas lietuvių kilmės JAV senatorių Richardą Durbiną, kuris šiuo metu eina paskutinę savo kadenciją. Gyvendamas Amerikoje taip pat sutikau nemažai žinomų lietuvių kilmės politikų ir visuomenės veikėjų – tokių kaip Johnas Shimkus ir kitus lietuvių diasporos lyderius.
Be to, visada jaučiau didelę trauką žurnalistikai. Gyvendamas Čikagoje turėjau progą šį pomėgį įgyvendinti praktiškai: septynerius metus dirbau lietuviškoje radijo programoje, kartu su kolege vedėme „Margučio“ radijo laidą. O netrukus gavau ir darbo pasiūlymą iš Lietuvos generalinio konsulato Čikagoje.
Tuo metu Amerikoje jaučiausi tikrai komfortiškai ir galvojau, kad galėčiau šioje šalyje gyventi nuolat.
Gyvenimas Amerikoje klostėsi sėkmingai – dirbote konsulate, aktyviai dalyvavote bendruomenės veikloje. Kodėl vis dėlto nusprendėte grįžti į Lietuvą?
Amerikoje gyventi buvo tikrai gera, tačiau ilgainiui vis dažniau pradėjau galvoti apie grįžimą į Lietuvą. Apsisprendimui didelę įtaką turėjo šeimos patirtis. Senelis buvo ištremtas į Sibirą, todėl šeimoje visada buvo stipriai puoselėjamos vertybės ir atsakomybės jausmas Lietuvai.
Gyvendamas Amerikoje nuolat domėjausi tuo, kas vyksta Lietuvoje, ir visada įžvelgdavau teigiamus pokyčius. Mačiau, kaip šalis keičiasi – narystė NATO, įstojimas į Europos Sąjungą, bendras valstybės progresas. Taip pat savo aplinkoje matydavau daug iniciatyvių ir verslių žmonių, kurie kuria ir dirba Lietuvoje.
Kartais jausdavausi tarsi tarp dviejų pasaulių ir vis savęs paklausdavau: kodėl aš čia, o ne ten?
Tuo metu susipynė du norai – pažinti pasaulį ir sugrįžti į Lietuvą. Diplomatinė tarnyba pasirodė kaip puikus pasirinkimas, leidžiantis suderinti abu šiuos dalykus: galimybę pažinti pasaulį ir kartu turėti aiškų atskaitos tašką – Lietuvą.
Man atrodo, kad išvykimas gyventi į kitą šalį dažnai leidžia Lietuvą pamatyti kitomis akimis. Keliaudami ir gyvendami svetur turime galimybę palyginti, patirti skirtingas kultūras ir gyvenimo būdus, o tada visai kitaip įvertiname tai, ką turime Lietuvoje.
Jums teko iš arti pažinti lietuvių diasporą tiek Jungtinėse Valstijose, tiek Jungtinėje Karalystėje. Kuo šios bendruomenės skiriasi?
Gyvendamas ir dirbdamas tiek JAV, tiek JK iš arti pamačiau labai skirtingas lietuvių diasporos kartas. Čikagoje buvo labai ryški vadinamoji dipukų karta – žmonės, po Antrojo pasaulinio karo pasitraukę iš Lietuvos. Kartu veikė ir ankstesnės emigracijos bangos, net trečios ar ketvirtos kartos lietuviai, kurių ryšys su Lietuva siekia jų senelių ar prosenelių laikus.
Amerikos lietuvių bendruomenė turi gilią istorinę tradiciją ir stiprią organizacinę struktūrą. Ji ilgus dešimtmečius labai aktyviai kėlė Lietuvos laisvės klausimus – tiek sovietinės okupacijos laikotarpiu, tiek vėliau siekiant Lietuvos narystės NATO ar keliant kitus valstybei svarbius klausimus. Tai bendruomenė, turinti didelę patirtį ir politinę įtaką.
Visai kitokią situaciją pamačiau 2020 metais atvykęs dirbti į Jungtinę Karalystę. Nors lietuvių bendruomenė čia taip pat turi savo istoriją, šiandien ją daugiausia sudaro naujoji emigracijos banga – žmonės, atvykę po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą.
Todėl natūraliai skiriasi ir bendruomenės veikla, jos prioritetai bei santykis su Lietuva. Jungtinėse Valstijose stipriai jaučiama istorijos ir tradicijos tąsa, o Jungtinėje Karalystėje dominuoja naujosios emigracijos karta – žmonės, kurie Lietuvą vis dar jaučia kaip labai artimą kasdienio gyvenimo dalį.
Su Pasaulio Lietuvių Bendruomenės pirmininke Dalia Henke Londone.
Kalbant apie sugrįžimą į Lietuvą, anksčiau dažnai buvo sakoma, ypač tarp senesnės emigrantų kartos: „grįšiu į Lietuvą tik senatvės pensijai“. Tačiau šiandien matome kitokias tendencijas: grįžta daug jaunimo, taip pat šeimas sukūrę emigrantai. Kaip manote, kokios pagrindinės priežastys šiandien skatina žmones iš Amerikos, Jungtinės Karalystės, Airijos ar kitų šalių sugrįžti į Lietuvą?
Į Lietuvą sugrįžta įvairaus amžiaus žmonės, tačiau didžiausią dalį išties sudaro jaunos šeimos – dažniausiai 25–34 metų žmonės. Tai gyvenimo etapas, kai gimsta vaikai, ieškoma profesinių galimybių ar pradedami verslai, todėl Lietuva vis dažniau pasirenkama kaip vieta kurti gyvenimą.
Priežasčių yra kelios. Pirmiausia – pasikeitusi šalies situacija. Per pastaruosius metus Lietuva tapo konkurencinga valstybe, todėl svarstant apie karjerą ji vis dažniau atsiranda tarp realių pasirinkimų.
Tačiau dažniausiai lemiamas veiksnys išlieka labai paprastas – šeima, artimieji ir draugai. Tai rodo stiprų emocinį ryšį su Lietuva. Daugelis žmonių pripažįsta, kad niekur kitur nesijaučia taip gerai kaip savo šalyje.
Vien emocinio ryšio nepakanka, svarbus ir ekonominis pagrindas. Maždaug prieš šešerius metus į Lietuvą pirmą kartą pradėjo grįžti daugiau žmonių, nei išvyksta. Tai rodo šalies ekonominę pažangą – augančius atlyginimus, didėjantį konkurencingumą, technologijų ir inovacijų plėtrą, stiprėjantį universitetų ir talentų potencialą.
Natūralu, sugrįžus kyla ir iššūkių, pavyzdžiui, vaikams kartais sudėtingiau integruotis, ypač jei jie yra primiršę ar nemoka lietuvių kalbos. Todėl šiandien Lietuvoje daug dėmesio skiriama ryšio su diaspora stiprinimui ir lituanistiniam švietimui, skatinant užsienyje gyvenančius lietuvius puoselėti kalbą, kultūrą ir išlaikyti ryšį su Lietuva.
Net jei fiziškai negrįžtumėte, svarbu išlaikyti ryšį su Lietuva – per verslą, investicijas, profesinius ryšius ar dalijantis žiniomis apie šalį.
Kiekvienas pasaulyje gyvenantis lietuvis yra svarbus. O sugrįžimas – stipriausia šio ryšio išraiška. Todėl kalbėdami apie Lietuvos ateitį visada pabrėžiame: diaspora yra viena vertingiausių mūsų valstybės stiprybių – žmonės, turintys ryšį su Lietuva, sukaupę patirties, žinių ir didžiulį potencialą.
"Šeimoje visada stengiamės perduoti vertybes, kurias patys gavome iš savo tėvų. Mūsų šeimos istorijoje yra įvairių, tame tarpe ir skaudžių patirčių, bet kartu – labai stiprus ryšys su Lietuva".
Į Lietuvą grįžta ir mišrios šeimos. Kaip minėjote, vaikams suteikiama nemažai pagalbos integruojantis. O kaip sekasi integruotis suaugusiesiems, ypač užsieniečiams?
Šiam klausimui skiriame daug dėmesio. Gyvendami užsienyje lietuviai dažnai sukuria mišrias šeimas, todėl grįždami į Lietuvą kartu atsiveža ir užsieniečius partnerius. Net turime nemažai pavyzdžių, kai būtent užsienietis partneris – pavyzdžiui, britas – paskatina šeimą rinktis gyvenimą Lietuvoje. Valstybė siekia sudaryti kuo palankesnes sąlygas tokioms šeimoms įsikurti, užsieniečiams organizuojami lietuvių kalbos kursai.
Kartu svarbu pabrėžti, kad anglų kalba Lietuvoje yra labai paplitusi. Lietuviai yra tarp geriausiai užsienio kalbas mokančių Europos Sąjungos gyventojų, anglų kalbą moka apie 80–85 proc. jaunimo ir jaunų profesionalų. Lietuvoje veikia daug tarptautinių įmonių, kuriose darbo kalba dažnai yra anglų. Tokiose bendrovėse kaip „Continental“ ar „Hella“ Kaune, „Revolut“ Vilniuje, taip pat biotechnologijų ir finansinių technologijų sektoriuje anglų kalba yra kasdienio darbo dalis. Todėl užsieniečiams ar mišrių šeimų nariams atsiveria nemažai profesinių galimybių.
Žinoma, lietuvių kalbos mokėjimas išlieka svarbus visavertei integracijai, todėl ieškoma būdų, kaip padėti žmonėms ją išmokti ir lengviau įsilieti į gyvenimą Lietuvoje.
Neseniai vienoje „Facebook“ grupėje mačiau moters žinutę: ji rašė apsisprendusi grįžti į Lietuvą, bet kartu prisipažino, kad jaučia baimę ir nežino, nuo ko pradėti – kaip bus su darbu, įsikūrimu. Toks jausmas turbūt pažįstamas daugeliui svarstančių grįžti. Nuo ko žmonėms reikėtų pradėti planuoti sugrįžimą į Lietuvą? Ar dar būnant užsienyje verta kreiptis į „Grįžtu LT“, ar viską galima susitvarkyti jau grįžus? Kokius pagrindinius patarimus duotumėte planuojantiems grįžti?
Planavimas daugelyje gyvenimo situacijų yra labai svarbus, ypač kalbant apie tokius didelius pokyčius kaip persikėlimas į kitą šalį. Žinoma, pasitaiko ir spontaniškų sprendimų, tačiau svarbiausia – ne tik emocinis sprendimas grįžti, bet ir aiškus planas: kokie bus pirmieji žingsniai, kur gyvensite, kur mokysis vaikai, kokios bus darbo galimybės.
Bendradarbiaujame su Lietuvos institucijomis ir savivaldybėmis, kad žmonės galėtų gauti visą reikalingą informaciją apie gyvenimo ir darbo galimybes skirtinguose Lietuvos regionuose. Yra sukurtas specialus regionų žemėlapis – patogus įrankis, leidžiantis palyginti skirtingų savivaldybių galimybes pagal įvairius kriterijus.
Todėl pirmiausia rekomenduojame apsilankyti „Grįžtu LT“ interneto svetainėje, kur pateikiame aktualią ir struktūruotą informaciją apie svarbiausius sugrįžimo klausimus.
Taip pat parengtos specialios atmintinės grįžtantiems iš dvidešimties šalių. Jose pateikiama aiški informacija apie pirmuosius žingsnius: dokumentus, vaikų švietimą, darbo paieškas ir kitus praktinius dalykus.
Mūsų partneriai, pavyzdžiui, Užimtumo tarnyba, kiekvienoje savivaldybėje turi konsultantus, kurie gali padėti ieškant darbo.
Mes į kiekvieną žmogų žiūrime individualiai. Žmonės kreipiasi su skirtingomis patirtimis ir kartais – su nemažai klausimų ar net nerimo, todėl stengiamės kiekvieną užklausą vertinti su pagarba, įsiklausyti ir padėti rasti atsakymus. „Grįžtu LT“ komanda nuoširdžiai vertina žmonių patirtis ir siekia, kad sugrįžimo procesas būtų kuo sklandesnis. Jei kyla klausimų, „Grįžtu LT“ konsultantai teikia individualias konsultacijas – telefonu, el. paštu arba per internetinį pokalbį.
„Grįžtu LT“ komanda.
Tikiu, kad dažnam kyla ir kitų baimių. Gyvename sudėtingu laikotarpiu – karas Ukrainoje vis dar tęsiasi, daug nežinomybės, netrūksta ir propagandos. Dėl to kai kuriems žmonėms, svarstantiems sugrįžti į Lietuvą, kyla nerimo ar nesaugumo jausmas.
Lietuviai visada gyveno šalia sudėtingo ir neprognozuojamo kaimyno, todėl išmokome būti budrūs ir stiprūs. Šiandien turime stiprią pilietinę visuomenę, augantį gynybos finansavimą, esame NATO ir Europos Sąjungos nariai, kartu su sąjungininkais nuosekliai stipriname savo saugumą. Negalime ignoruoti to, kas vyksta Ukrainoje, tačiau būtent budrumas, aiškus grėsmių supratimas ir nuoseklus pasiruošimas stiprina valstybę ir visuomenę.
Kiekvienas žmogus, kuris grįžta į Lietuvą, kuria čia gyvenimą, dirba ir augina šeimą, prisideda prie valstybės stiprinimo. Per daugiau nei tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva nuosekliai stiprėjo. Tai rodo ir statistika – jau kelerius metus į Lietuvą grįžta daugiau žmonių, nei išvyksta. Mano akimis, tai aiškus ženklas, kad mūsų valstybė ir visuomenė stiprėja.
Dažnai kalbama apie mažėjantį Lietuvos gyventojų skaičių. Kadaise turėjome beveik tris milijonus gyventojų, kaip toje Marijono Mikutavičiaus dainoje. Kaip manote, ar Lietuva kada nors galėtų vėl pasiekti šį skaičių, ar turime susitaikyti su tuo, kad gyventojų bus mažiau?
Tai labai platus klausimas, kurį labiau galėtų analizuoti mokslininkai ir demografai. Akivaizdu viena – visame Vakarų pasaulyje šeimos šiandien yra mažesnės nei anksčiau. Demografinis iššūkis egzistuoja: statistiškai žmonės susilaukia mažiau vaikų, todėl prognozės rodo, kad gyventojų skaičius gali mažėti, jei ši tendencija nesikeis.
Vis dėlto šį iššūkį galima paversti galimybe. Čia svarbų vaidmenį gali turėti diaspora. Užsienyje gyvenantys lietuviai kuria šeimas, augina vaikus, ir jei bent dalis jų nuspręstų sugrįžti į Lietuvą su savo šeimomis, tai padėtų stiprinti valstybę ir švelninti demografinius iššūkius.
Valstybė taip pat stengiasi sudaryti palankesnes sąlygas šeimoms – didinamos išmokos vaikų auginimui, motinystės ir tėvystės išmokos, stiprinamos socialinės garantijos.
Žinoma, keičiasi ir visuomenės požiūris – dalis žmonių renkasi turėti mažiau vaikų arba jų visai neturėti. Tačiau turint omenyje, kad daugiau nei milijonas lietuvių gyvena užsienyje, diaspora gali tapti svarbiu veiksniu. Jei bent dalis jų sugrįžtų su savo šeimomis, tai reikšmingai prisidėtų prie Lietuvos stiprėjimo ir padėtų spręsti demografinius iššūkius.
Su prezidentu Valdu Adamkumi.
"Savo sūnui linkėčiau pažinti pasaulį, bet visada žinoti, kad jo namai ir šaknys yra Lietuvoje".
Girdite daugybę sugrįžimo istorijų. Ar yra tokių, kurios jums pačiam labiausiai įsiminė?
Gal nuskambės šiek tiek kaip klišė, bet man kiekviena sugrįžimo istorija yra unikali ir graži – kiekviena savaip praturtina Lietuvą.
Vis dėlto labiausiai mane žavi istorijos, kai žmonės grįžta į regionus, į mažesnius miestus ar miestelius. Kartais tai būna net mišrios šeimos, kurios atsiveža kitokią patirtį ir požiūrį, ir tai keičia vietos bendruomenės gyvenimą, griauna tam tikrus stereotipus. Tokie pavyzdžiai parodo, kad galima sėkmingai kurti gyvenimą ne tik didmiesčiuose, bet ir mažesnėse savivaldybėse. Pavyzdžiui, Jurbarko Biržų rajone įkurtas „Levandų ūkis“ tapo traukos vieta tiek turistams, tiek vietos bendruomenei. Tokios iniciatyvos atsiranda tada, kai žmonės parsiveža patirties, idėjų ir platesnį pasaulio suvokimą. Jie nori įgyvendinti tai, ką matė ar išmoko gyvendami užsienyje, ir pritaikyti Lietuvoje. Labai įdomu stebėti, kaip tokie sugrįžimai keičia vietas. Kartais miestelis gyvena savo įprastu ritmu, o sugrįžę žmonės atsineša naujų idėjų, iniciatyvų ir gyvybės.
Sugrįžimas nėra tik klausimas, ką valstybė gali duoti žmogui. Valstybės pareiga – sudaryti geras sąlygas sugrįžti ir integruotis, tačiau tai abipusis procesas. Sugrįžę žmonės praturtina bendruomenes ir stiprina visą Lietuvą.
Man visada labai gražu klausytis, kai, pavyzdžiui, vyras ar žmona britė pasakoja apie Lietuvą su tikru susižavėjimu ir pasididžiavimu. Jie atranda dalykus, kuriuos mes patys kartais laikome savaime suprantamais ir nebeįvertiname.
Tai gali būti ramesnis gyvenimo tempas, nuostabi gamta, galimybė pabūti ramiai, neskubėti. Dažnai žmonės būna pavargę nuo labai intensyvaus gyvenimo tempo ar, pavyzdžiui, nuo karštų vasarų pietų Europoje. Tuomet lietuviška vasara, jos gaiva ir žaluma jiems tampa tikru atradimu.
Iš tiesų Lietuva turi labai daug įvairių galimybių ir privalumų – tereikia juos pamatyti.
Auginate sūnų, tikriausiai norėtųsi, kad ir jis ateityje savo gyvenimą sietų su Lietuva?
Šeimoje visada stengiamės perduoti vertybes, kurias patys gavome iš savo tėvų. Mūsų šeimos istorijoje yra įvairių, tame tarpe ir skaudžių patirčių, bet kartu – labai stiprus ryšys su Lietuva. Pavyzdžiui, mano prosenelis buvo išvykęs į Ameriką, tačiau vėliau sugrįžo. Todėl norėčiau, kad ir mano sūnui Lietuva visada liktų pagrindinis atskaitos taškas.
Mūsų šeima Lietuvoje jaučiasi labai gerai. Diplomatinė tarnyba kartais reiškia ir rotacijas, kai tenka kuriam laikui išvykti į kitas šalis. Tačiau kaip aš pats kadaise sugrįžau į Lietuvą, taip ir savo sūnui linkėčiau pažinti pasaulį, bet visada žinoti, kad jo namai ir šaknys yra Lietuvoje.
